Hipochondrijos Išgydymo Atvejis
Atnaujinta: 2021-10-30
Vienas mano klientas atvyko pas mane, nes turėjo hipochondrijos požymių. Hipochondrija - psichosomatinis
sutrikimas, kai fiziškai sveikiems žmonėms gilūs dvasiniai konfliktai ir įsišaknijusi baimė pasireiškia įkyrių minčių apie ligas forma. Asmuo įsitikinęs, kad sunkiai serga, nepaisant to, gydytojai ir daugybė tyrimų rezultatai teigia priešingai. Jis liguistai bijojo susirgti. Jis neturėjo rimtų sveikatos problemų, buvo linkęs sirgti peršalimais ir virusais. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad kitas susirgimas tikrai bus rimtas. Kaip tik tuo metu jis prarado darbą, nes dažnai sirgo, ir ši problema griovė jo gyvenimą.
Kas vyko iš tiesų? Ar mano klientas turėjo tiktai silpną imuninę sistemą? Ar jis sirgdavo, nes tikėjo, kad tuoj susirgs? Greičiausiai, kad abu variantai teisingi. Pagrindinis klausimas buvo - kodėl?
Kaip ir visiems savo klientams aš jam pasiūliau peržvelgti savo šeimos istoriją. Todėl bendraudamas su savo giminaičiais jis sužinojo, kad vienas jo prosenelis, apie 1800 metus, būdamas mažas berniukas gyveno stepėje su mama ir tėčiu, kur nebuvo jokio daktaro aplinkui 100 mylių spinduliu. Vieną dieną berniukas suserga. Jis dėlto visai nepergyvena. Prieš tai jis buvo susirgęs daug kartų ir visada po keletos dienų pasveikdavo. Taip atsitiko ir šiuo susirgimo atveju - jis pasveiko.
Po keletos mėnesių jo tėtis suserga raupais ir miršta dėl sveikatos sutrikimų.
Po šio įvykio berniuko vidinė nuostata pasikeitė iš “nėra problemų” į “jeigu aš susirgsiu, mirsiu kaip tėtis”. Kitaip tariant, tai tampa milžinišku gyvenimo-mirties prisiminimu, kurį pasąmonė automatiškai sureikšmina ir saugo.
Kai kitą kartą mažas berniukas suserga, jis klausia mamos: “Mama, ar aš mirsiu kaip tėtis?” Ar jaučiate, kaip pasikeitė berniuko nuostata? Nors berniuko nuostata “jeigu aš susirgsiu, tai mirsiu” yra stipri, tačiau ji yra klaidinga. Šis naujas įsitikinimas, kad jis mirs, kai susirgs, yra paremtas baime, todėl tai aktyvuoja streso mechanizmą jo kūne, kuris veda į susirgimą.
Kada berniukas paaugs ir susirgęs kelis kartus nemirs, tada jo nuostata gali šiek tiek pasikeisti, bet ji visada liks jame iki tol, kol prisiminimas nebus išgydytas. Kol klaidingas prisiminimas nėra išgydytas, berniuko pasąmonė apeina sąmonę ir valdo ją. Nors berniukas turi gerų ir blogų prisiminimų apie ligą - tiek pasveikimo iš ligos, tiek mirties susirgus - tačiau pasąmonei nerūpi, kad jos reakcija yra per daug stipri. Pirmas pasąmonės tikslas yra išsaugoti berniuko gyvybę, todėl jos perdėtas veikimas yra tyčinis ir tikslingas. Perdėtas pasąmonės veikimas yra viršijantis mūsų gyvenimo-mirties reakciją - tai yra geras dalykas! Jeigu pasąmonė reaguotų nepakankamai stipriai, berniukas galbūt mirtų, o pagrindinis pasąmonės tikslas yra apsaugoti berniuką.
Baimė, kylanti iš šio gyvenimo-mirties prisiminimo, kaip virusas, užkrečia kiekvieną panašų prisiminimą visą likusį gyvenimą. Todėl bet kuri dabartinė situacija ar dabartinės aplinkybės yra koduojamos per šio mirties-gyvenimo prisiminimo prizmę, ir ši baimė plinta lyg virusas. Kadangi “susirgti” buvo neteisingai suprogramuota su reikšme “aš mirsiu”, todėl šis prisiminimas tapo saugomu ir reikšmingu, ir persidavė ateities kartoms. Kiekviena nauja šio berniuko karta perėmė susirgimo baimę, stebėdami ir jausdami savo tėvų verbalines bei neverbalines reakcijas.
Dabar, pasikeitus 5 kartoms, mano klientas gimė pasaulyje su tuo pačiu prisiminimu pagal nutylėjimą: stipria baime susirgti ir per daug negatyvia reakcija, kai kas nors susirgdavo jo artimoje aplinkoje. Jeigu tik kuris nors jo šeimos narys nusičiaudėdavo, jis iškarto bėgdavo plauti rankų, norėdamas išvengti mikrobų.
Žinoma, kad toks jo elgesys jam nenaudingas. Visų pirma, pats pirmasis originalusis įvykis buvo tas, kad mažo berniuko tėtis miršta nuo raupų, kurie šiandien jau yra išnaikinti arba pagydomi. Antra, jis gyvena netoli nuo gydymo įstaigos, turi sveikatos draudimą, ir gali naudotis šiuolaikinės medicinos paslaugomis. Nepaisant to, kada tik jis pajaučia, kad tuoj susirgs, jame sukyla įvykio, įvykusio prieš 200 metų, pavojingi prisiminimai, kurie siunčia pavojaus signalus į kiekvieną kūno ląstelę, priversdami jas užsidaryti. Kovok-bėk smegenų dalis perima kontrolę, sukeldama streso būseną, tokiu būdu padarydami mano klientą neįgalinčiu džiaugtis dabartimi, mąstyti aiškiai ir kūrybingai.
Kadangi žmogus nesupranta, iš kur ateina ši baimė, ir jis netgi turi paveldėtą nenorą žinoti apie tikrąją priežastį, jis sugalvoja scenarijų, tarsi baimė kiltų iš dabartinių aplinkybių! Tada jis studijuoja įvairius dalykus kaip darydamas kažką apsisaugos nuo kažko, studijuoja visų rūšių istorijas, kaip kažkas mirė nuo iš pažiūros nesunkios ligos. Tada jis ieško informacijos, kuri iš naujo sustiprintų tai, kuo jis tiki, vietoje to, kad ieškotų metodo, kaip jo įsitikinimai galėtų būti performuoti ir atitiktų realybę. Šitaip mus suklaidina pasąmonė - priversdama tikėti, kad mūsų paveldėti prisiminimai yra paremti kokiais nors įrodymais. Tas prisiminimas klaidingai filtruoja viską, ką žmogus patiria.
Taigi, ką mano klientas turėjo padaryti, kad jo prisiminimai būtų perprogramuoti? Pirmiausia, mes gydėme tą
paveldėtą prisiminimą, kuris buvo sutrikimo šaltinis, naudodami Destruktyvių Prisiminimų Gydymo Metodą. Kada tik pagrindinis destruktyvus prisiminimas buvo išgydytas, mes galėjome toliau dirbti su jo nūdienos interpretacijomis dėl galimo susirgimo. Todėl aš jo paklausiau: “Kai tu pagalvoji apie susirgimą dabar, ką tu jauti?”.
Iš pradžių jis sakydavo, kad jaučiasi beviltiškas, jaučiasi bejėgis. “Jaučiuosi, lyg artėjanti liga mane nužudys”.
Jame mažėjo baimė, kada mes keitėme jo susirgimo galimas interpretacijas iš gyvenimo-mirties į labiau tikroviškas. Galiausiai jis atvyko pas mane ir pasakė, kad net dvi savaites jam nekilo mintis apie sveikatos problemas. “Aš net negaliu prisiminti dienos, kad būčiau pagalvojęs apie sveikatos problemas. Suvokiau, kad aš neturiu šio sutrikimo”.
Aš su juo susisiekiau po 6 mėnesių, ir jam nepasikartojo pirmykštė būsena.
Išversta iš Alex Loydo knygos "Atminties Kodas"