Beviltiškumo Jausmas Iš 22-os Prosenelių Kartos
Atnaujinta: 2021-10-30
Prieš keletą metų paskambinau savo dukrai Natalijai ir paprašiau padaryti man Emocijos Kodo seansą ir išvalyti viską, ką ji suras mano pasąmonėje. Mes buvome atskirti šimtus mylių atstumu, ji buvo savo namuose, o aš buvau savo namuose.
Kai mes baigėme telefoninį pokalbį, ji užmezgė ryšį su mano pasąmone per atstumą
ir greitai surado, kad aš turiu paveldėtą įkalintą beviltiškumo emociją. Suradusi šią emociją ji pradėjo verkti.
Testuodama mane per atstumą, ji nustatė, kad šią įkalintą emociją gavau iš savo tėvo, o jis tai gavo iš savo motinos, kuri gavo iš savo motinos, o ji gavo iš savo motinos, ir t.t. Natalija tęsė testavimą ir surado, kad ši konkreti emocija buvo sukurta mano tolimos prosenelės iš 22-os kartos.
Staiga, Natalija pajuto šios prosenelės dvasinį buvimą šalia. Ji jautė, kad ši prosenelės siela stovi šalia iš dešinės pusės, ir mano dukra jautė jos emocijas. Mano dukra jautė jos beviltiškumo jausmą, kuris buvo perduotas jos ateities palikuonims. Tuo pačiu metu Natalija jautė šios tolimos prosenelės dėkingumą, kad ši emocija pagaliau bus išlaisvinta tiek iš jos, tiek iš jos palikuonių.
Natalija išlaisvino šią įkalintą beviltiškumo emociją iš manęs ir ji pajuto išlaisvinimo bangą, nuvilnijusią per visą giminę.
Tai buvo vienas iš giliausių mano išgijimo patyrimų.
Įsivaizduokite, jūs gyvenate šalia fabriko, girdite pastovų ūžimą, sklindantį iš jo. Ši gamykla niekada nesustoja dirbti, dirba be pertraukų, pastoviai. Ūžimas, sklindantis iš šio fabriko, niekada nesibaigia, dirba 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, ir taip yra visą jūsų gyvenimą. Gali būti, kad jūs taip pripratote prie šio ūžimo, kad jūs jau jo nebegirdėjote. Tačiau jeigu ši gamykla staiga bankrutuotų, užsidarytų ir nustotų ūžti - kokia įsivyrautų stulbinanti tyla!
Visą gyvenimą aš nešiojau šį beviltiškumo foninį jausmą. Aš žinojau, kad tai būtent ta emocija, su kuria ištisai gyvenau. Iš tiesų, per visą šios knygos pirmojo leidimo rašymą aš turėdavau kokį pusvalandį ar valandą klausyti labai pozityvių ir įkvepiančių garso įrašų, kad galėčiau įveikti šį beviltiškumo jausmo foninį poveikį ir priversčiau save rašyti šią knygą. Aš aiškiai prisimenu, koks beviltiškas jaučiausi rašydamas šią knygą, ir jeigu manęs kažkas būtų paklausęs, kaip man sekasi rašyti ją, aš be dvejonių būčiau pavartojęs žodį “beviltiška”.
Staiga bevilitiškumo foninio jausmo neliko. Kai beviltiškumo jausmas išnyko, atsirado kurtinanti tyla. Tiktai tuomet kai emocija išnyko, aš supratau, kad šis foninis (pasąmoninis) jausmas su manimi buvo kiekvieną akimirką, per visą visą mano gyvenimą. Šios emocijos išlaisvinimas pakeitė mano gyvenimą.
Aš perdaviau šią įkalintą emociją savo dukrai Natalijai. Šios emocinės energijos išlaisvinimas taip pat pakeitė jos gyvenimą. Ji nuostabi talentinga menininkė, tapanti paveikslus. Jos talentas atsiskleidė tik po to, kai ši beviltiškumo emocija buvo pašalinta. Po metų Natalija atidarė paveikslų parodą Sietle. Mes su žmona buvome nustebinti ir sužavėti jos sklindančiu meniniu talentu. Jeigu ši paveldėta beviltiškumo emocija niekada nebūtų buvus pašalinta iš jos, aš tikrai manau, kad jos meniniai sugebėjimai nebūtų atsiskleidę.
Pagalvok apie savo gyvenimą. Ar jauteisi užblokuotas kokiu nors būdu? Ar gali būti, kad tavo emocijos kilo iš protėvių, kurie turėjo sunkių gyvenimo akimirkų?
Kuomet paveldėta įkalinta emocija išlaisvinama iš giminės, ji nutraukia juodas grandines, kurios stabdė šių giminės narių dvasinį progresą. Koks nuostabus dalykas yra išlaisvinti ne tik save, bet ir tavo protėvius bei tavo vaikus taip pat!
Išversta iš Bradley Nelson'o knygos "Emocijos Kodas", knygos leidimo metai 2019