Mokslininkas B. Liptonas Apie Pasąmonę

Pasamone

Mokslininkas Bruce Lipton, knygos "Tikėjimo Biologija" autorius, knygos leidimo metai 2005, į lietuvių kalbą išversta 2011 metais.

Beveik visi organizmai pirmiau gauna stimulą, o paskui į jį reaguoja. Pirmiau patiria tikrovę, o tada ją įvertina ir padaro išvadas. Tačiau žmogus sugeba elgtis kitaip. Jis gali pasirinkti priimti signalą jo pats nepatyręs. Gali įvertinti jį teigiamai ar neigiamai, jo neišgyvenęs. Kitaip sakant, mes galime priimti tam tikras tiesas tik todėl, kad jas jau yra priėmę kiti žmonės, o mes patys jų vertingumu įsitikinę nesame. Tokiu būdu, pavyzdžiui, mokytojo tiesos tampa mūsų tiesomis. Jos įsitvirtina mūsų smegenyse kaip savos. Štai tada ir prasideda bėdos: o jei mokytojas netiksliai suvokė aplinką ir jo suvokimas netikslus? Tokiais atvejais mūsų smegenys įsirašo klaidingus atsakymus į tam tikrus stimulus.

Pasąmoninis protas yra grynai tik stimulo ir atsako įtaisas. Šioje “mašinos” dalyje nėra jokios “dvasios”, svarstančios, kokie ilgalaikiai padariniai laukia atlikus tam tikrą programą. Pasąmonė veikia tik “dabar”. Ji apie padarinius negalvoja. Todėl pasąmoniniame prote  užprogramuotos svetimo klaidos verčia mus elgtis netinkamai ir riboja mūsų galimybes.

Įvertinkite šios informacijos svarbą. Mes galime sąmoningai įvertinti savo atsaką į aplinkos stimulą ir pakeisti senus atsakus naujais, kada tik panorėsime....jei tik pavyks susitarti su galingu pasąmoniniu protu.

O kas būtų, jeigu gyvatę pamatytų gyvačių gaudytojas? Jokios abejonės, kad gyvatė jį sudomintų, jis pasistengtų nustatyti jos rūšį ir įvertinti, ar ji pavojinga. Jūsų reakcija jam pasirodytų neadekvati. Žodžiu, ta pati gyvatė, tas pats stimulas, tačiau visiškai kitokia reakcija. Mes suvokėme gyvatę kaip pavojų ir pabėgome, o specialistas suvokė ją tik kaip įdomų egzempliorių.

Taigi mūsų reakcijas į aplinkos stimulus valdo suvokimas, o kaip suvokti kai kuriuos dalykus, mes esame išmokyti. Tačiau ne visos išmoktos pamokos buvo tinkamos. Ne visos gyvatės yra pavojingos! Taip, biologinę sistemą valdo suvokimas, bet, kaip tik ką matėme, suvokimas gali būti teisingas arba klaidingas. Todėl tiksliau būtų sakyti, kad biologiją valdantys suvokimai yra įsitikinimai. Mūsų biologiją valdo įsitikinimai!

Įsivaizduokite, kad dabar jūsų kambaryje atsiranda besiranganti gyvatė. Turbūt daugelis iš mūsų pultų bėgti iš kamabrio. Kodėl taip būtų? Nes esate taip išmokyti, kad gyvatės reikia būtinai išsigąsti, kiek tik tai yra įmanoma. Gyvatė - labai blogas dalykas! Nors, galimas dalykas, gyvos gyvatės net nesate matę. O vis dėlto pasąmonės programa, kurią jums įdiegė kiti žmonės, jus priverčia elgtis būtent taip - išsigąsti ir bėgti.

pasamone.jpg

Mokslininkas Bruce Lipton rekomenduoja šiuos pasąmonės gydymo metodus:

PSYCH-K

EFT

 EMDR

Sąmonė ir pasąmonė yra visiškai priklausomos viena nuo kitos. Sąmoningoji proto dalis yra kūrybinė, ta, kuri sukuria pačias “pozityvias mintis”. O pasąmoninė proto dalis saugo instinktų ir elgesio programų įrašus. Pasąmoninis protas nuosekliai laikosi įpročių ir į tą patį aplinkos signalą be paliovos atsako vis taip pat - ir varo mus į neviltį. Turbūt esate pastebėję, kad tam tikrus veiksmus tam tikrose situacijose atliekate visiškai vienodai, pavyzdžiui, visada vienodai reaguojate į neužsuktą dantų pastos tūbelę. Nuo mažų dienų tūbelę daugelis esame mokomi kruopščiai užsukti. Tad jei kur nors pamatome ją neužsuktą, įsijungia pasąmoninis atsakas ir mes sudirgstame.

Kai kalbame apie grynai neurologinius procesus, pasąmoninis protas veikia milijonus kartų galingiau nei sąmoningasis protas. Kaip manote, kuris “protas” nugalės, jei sąmoningojo proto noras susikirs su pasąmoninio proto poreikiu? Galite nepaliaujamai kartoti pozityvų teiginį, kad esame mylimi ar kad piktybinis auglys traukiasi. Bet jeigu vaikystėje jums įkalė į galvą, kad esate niekam tikę, pastaroji į pasąmonę įrašyta programa dominuos ir sąmoningojo proto pastangos bus perniek. Prisiminkite, ar ilgai laikėtės paskutinio pasiryžimo sveikiau maitintis? O gal jūsų ryžtą ištirpdė malonūs kepsnio kvapai?

Vos tik sąmonė atsipalaiduoja, pasąmonė perima valdžias į savo rankas. Sąmonė gali galvoti apie ateitį ir prisiminti praeitį, o pasąmonė visada veikia dabartyje. Kai sąmonė kuria vizijas ir ateities planus ar analizuoja praeities išgyvenimus, pasąmonė yra visad pasirengusi atlikti savo pareigą ir veiksmingai pritaikyti tą akimirką reikalingus elgsenos modelius. Sąmonės priežiūra jai nereikalinga.

Abi proto dalys yra fenomenalus mechanizmas, vis dėlto jos veikimas gali sutrikti. Sąmoningasis protas yra “aš”, mūsų minčių balsas, jis svajoja apie meilę, sveikatą, laimingą gyvenimą, kuria didingus planus. O kas tada viskam vadovauja, kai sąmonė užimta tokia veikla? Pasąmonė. Kaipgi pasąmonė tvarkys mūsų reikalus? Tiksliai taip, kaip ir buvo užprogramuota. Kai tik sąmoningasis protas susilpnina savo įtaką, pasąmonė iškelia į paviršių elgsenos modelius, kuriuos sukūrėme ne mes patys - juos mums net neatsiklausę primetė kiti žmonės, pavyzdžiui, tėvai.

Didžiausios kliūtys, kai siekiame įgyvendinti savo svajones, yra pasąmonėje užprogramuoti apribojimai. Šie kliuviniai ne tik lemia mūsų elgseną, bet ir labai smarkiai veikia fiziologinius procesus bei sveikatą.

Sąmoningas protas, kaip jau kalbėjome, panašus į “biologinės mašinos dvasią”, o pasąmonė tokios dvasios neturi, ji veikiau panaši į muzikos automatą, prikimštą elgsenos programų, kurios ima veikti, vos iš aplinkos atsklidęs signalas “paspaudžia” atitinkamą mygtuką. Ką daryti, jei nepatinka iš automato sklindanti daina? Ar padės, jeigu užriksime ant mašinos ir pareikalausime, kad ji pakeistų programą? Gyvendami savo gyvenimus privalome suprasti, kad pasąmonės programų nepakeis nei sąmoningojo proto pyktis, nei meilikavimai. Kovoti su pasąmone yra lygiai taip pat beprasmiška, kaip ir spardyti muzikos automatą, viliantis, kad tai padės pakeisti dainų sąrašą.

Mums sunku suprasti, kokia beprasmė kova su pasąmone, dar ir todėl, kad viena iš mūsų jaunystėje įgytų programų skelbia, esą, “valios jėga yra pagrindinis dalykas”. Ir mes nesustodami mėginame pasąmonę nugalėti. Paprastai toms pastangoms organizmas daugiau ar mažiau priešinasi, nes jį sudarančios ląstelės yra įpareigotos laikytis pasąmonės programų.

Konfliktas tarp sąmoningos valios jėgos ir pasąmonių programų gali baigtis rimtais nervų sistemos sutrikimais.

 

Ištrauka iš knygos ”Tikėjimo Biologija”,

 iš anglų kalbos vertė Virginija Bertulė ir Andrius Rondomanskis, 2011 metai