UŽSLĖPTA BAIMĖS KALBA
(apie Mark'ą Wolynn'ą)
Ši knyga ("Tai Neprasidėjo Nuo Tavęs", aut.past.) yra vienos misijos vaisius, tokios misijos, kuri vedė mane aplink pasaulį, atgal į namus prie mano šaknų, į profesionalią karjerą, kurios aš niekada net neįsivaizdavau, kai ši kelionė prasidėjo. Daugiau nei dvidešimt metų aš dirbau su žmonėmis, kurie kamuojasi depresija, nerimu, lėtinėmis ligomis, fobijomis, įkyriomis mintimis, potrauminio streso sutrikimais bei kitais sekinančiais negalavimais. Daugelis pas mane atvyksta praradę drąsą ir nusivylę po daugelio psichoterapijos metų, vaistų vartojimo ir kitų taikytų priemonių, kurios žlugo ir neatskleidė simptomų priežasčių bei nesumažino jų kančios.
Iš savo patirties ir gydymo praktikos žinau, kad atsakymas gali glūdėti ne tiek mūsų asmeniniame gyvenime, kiek mūsų tėvų, senelių ir netgi prosenelių gyvenimuose. Naujausi moksliniai tyrinėjimai mums atskleidžia, kad traumos gali būti perduodamos iš kartos į kartą. Šis “palikimas” yra žinomas kaip paveldėtos šeimos traumos, o atsirandantys įrodymai rodo, kad tai yra labai realus fenomenas. Skausmas ne visada ištirpsta savaime ir nesumažėja laikui bėgant. Net jeigu tas žmogus, išgyvenęs traumą jau yra miręs, net jeigu jos ar jo istorija užmiršta ir nutylėta, vis tiek tie praeities gyvenimo patirčių fragmentai, prisiminimai ir kūno jausmai gali būti gyvi, tarsi bandydami mus pasiekti iš praeities tam, kad surastų sprendimą mumyse, gyvenančiuose dabartyje.
Knygos "Tai Neprasidėjo Nuo Tavęs" autorius, knygos leidimo metai 2016."Kaip paveldėtos šeimos traumos įtakoja kas mes esame ir kaip užbaigti šį ciklą?
Šiuose puslapiuose jūs rasite sintezę, pagrįstą empiriniais stebėjimais iš mano praktikos Šeimos Konsteliacijos Institute, San Francisko mieste, kuriam aš vadovauju. Taip pat rasite naujausius neuromokslo, epigenetikos ir kalbos mokslo atradimus. Ši knyga taip pat atspindi mano profesionalią praktiką su Bert’u Hellinger’iu, garsiu vokiečių psichoterapeutu, kurio požiūris į šeimos terapiją rodo paveldėtų šeimos traumų psichologinį ir fizinį poveikį.
Didžioji šios knygos dalis skirta paveldėtų šeimos baimių, jausmų ir nesąmoningai perimtų elgesio modelių, kurie pratęsia ir palaiko kančias iš kartos į kartą, suradimui - o taip pat, kaip užbaigti šį ciklą, kas yra mano darbo šerdis. Jūs sužinosite, kaip aš suradau, kad daugelis šių elgesio modelių nepriklauso mums; jie buvo pasiskolinti iš kitų šeimos narių, mūsų šeimos istorijoje. Kodėl taip yra? Esu giliai įsitikinęs, taip yra todėl, kad neužbaigtas ir neišspręstas istorijas pagaliau galima ištraukti į šviesą. Leiskite pasidalinti savąja.
Aš niekada nesiruošiau sukurti metodą, kaip įveikti baimę ir nerimą. Viskas prasidėjo, kai vieną dieną aš praradau regėjimą. Pirmiausiai, aš pajutau akių migrenos spazmus. Jokio realaus fizinio skausmo - tik tamsaus teroro ciklonas, dėl kurio mano regėjimas buvo užtemdytas. Aš buvau 34-ių metų amžiaus, suklupęs savo ofiso tamsoje ir spaudžiantis telefono 911 mygtukus. Greitoji pagalba tuoj bus pakeliui.
Akių migrena paprastai nėra rimta problema. Vaizdas tampa neryškus ir paprastai sugrįžta į normalią būklę maždaug po valandos. Tik ne visada tai žinome, kol tai vyksta. Tačiau man, akių migrena buvo tik pradžia. Per kelias savaites, kairiosios akies regėjimas pradėjo nykti. Žmonių veidai ir kelio ženklai tapo pilkai blankūs.
Daktarai man nustatė serozinę retinopatiją, kuri neturi gydymo ir jos atsiradimo priežastis nežinoma. Skystis kaupiasi po akies tinklaine ir nutekėdamas sukelia randus ir neryškumus regėjimo lauke. Apie 5% žmonių tokiais atvejais tampa aklais. Pagal tai, kaip klostėsi reikalai, man buvo pasakyta, kad abi akys bus paveiktos neigiamai. Tai buvo tik laiko klausimas.
Daktarai negalėjo pasakyti, kas sukėlė man regėjimo praradimą ir nežinojo, koks gydymas reikalingas. Viskas, ką išbandžiau - vitaminus, sultis, rankų delnų gydymą - viskas atrodė tik blogina padėtį. Aš buvau suglumintas. Didžiausia mano baimė buvo beatsiskleidžianti prieš mane ir aš buvau bejėgis, ką nors pakeisti. Aklas, negalintis pasirūpinti savimi, likęs vienas, aš palūžčiau. Mano gyvenimas būtų sugriautas ir aš prarasčiau norą gyventi.
Aš kartojau šį scenarijų savo mintyse vėl ir vėl. Kuo daugiau apie tai mąsčiau, tuo gilesnė neviltis skverbėsi į mano kūną. Aš buvau skęstantis dumble. Kiekvieną kartą, bandydamas save ištraukti iš tokių minčių, mano mintys vėl grįždavo su vienatvės, bejėgiškumo vaizdais. Ko aš dar nežinojau tuomet, buvo tai, kad patys žodžiai vienišas, bejėgis ir palūžęs buvo mano asmeninės baimės kalba. Nevaldomi ir nevaržomi, jie sukosi mano galvoje ir persekiojo mano kūną.
Aš galvodavau, kodėl aš suteikiau savo mintims tokią galią. Kiti žmonės turėdavo daug didesnes nelaimes nei mano, tačiau jie negyvendavo tokiose būsenose kaip aš. Kas mane privertė pasilikti tokioje gilioje baimėje? Prabėgs ne vieneri metai, kol aš galėsiu atsakyti į šį klausimą.
Tačiau tuo metu, viskas, ką aš galėjau padaryti, tai viską palikti. Aš užsidariau nuo santykių ir palikau savo šeimą, savo verslą, savo miestą - viską, ką aš pažinojau. Aš norėjau atsakymų, kurių negalėjau rasti pasaulyje, kurio dalimi buvau aš - pasaulio, kuriame daug žmonių atrodė sumišę ir nelaimingi. Aš turėjau tiktai klausimus ir nedidelį troškimą tęsti gyvenimą taip, kaip aš jį pažinojau. Aš perleidau savo verslą (sėkmingą įvykių kompaniją) pirmam pasitaikusiam žmogui ir išvykau į rytus - tolyn į rytus, kiek tik žinojau - kol pasiekiau Pietryčių Aziją. Aš norėjau būti išgydytas. Tiktai neturėjau supratimo, kaip tai turi atrodyti.
Aš skaičiau knygas ir studijavau su mokytojais, kurie jas parašė. Kada tik išgirsdavau, kad yra kas nors, kas galėtų padėti man - kokia nors sena moteris lūšnoje, koks nors besijuokiantis vyras chalate - ten aš pasirodydavau. Aš prisijungiau prie mokymų programų ir giedojau kartu su guru. Vienas guru pasakė susirinkusiems aplink jį ir klausantiems jo, kad jis norėtų, kad aplink jį liktų tiktai “atradėjai”. Ieškotojai, pasakė jis, taip ir lieka ieškotojais nuolatinėje ieškojimo būsenoje.
Aš norėjau būti atradėju. Aš meditavau valandų valandas kasdieną. Aš badavau po keletą dienų. Aš viriau žoleles ir kovojau su įsivaizduojamais toksinais, kurie įsibrovė į mano kūno audinius. Visą tą laiką mano regėjimas toliau blogėjo, o depresija pagilėjo.
Tuo metu man nepavyko suvokti, kad skausmingi jausmai, kuriems mes priešinamės, prailgina skausmą, kurio taip stengiamės išvengti. Priešinimasis skausmingiems jausmams yra kančios prailginimas. Taip pat yra kažkas, kas mus blokuoja nuo to, ko mes ieškome. Kai kas vertingo gali vykti mūsų viduje, bet jeigu į save mes neįsiklausome, galime tą vertę pražiopsoti.
“Ko tu nenori matyti?” užduodavo man klausimą gydovai, provokuojantys žvelgti giliau. Iš kur aš galėjau žinoti? Aš buvau tamsoje.
Vienas guru Indonezijoje pašvietė man šiek tiek ryškesne šviesa, kai paklausė, “Kaip tu manai, kas tu esi be akies problemų?” Jis tęsė: “Galbūt Johano ausys girdi ne taip gerai kaip Gerhardo, ir galbūt Elizos plaučiai nėra tokie stiprūs kaip Gertos. O Dietrichas vaikšto ne taip gerai kaip Sebastianas.” (Ten buvo susirinkę olandai arba vokiečiai toje mokymų programoje ir matėsi, kad jie kovojo su viena ar kita lėtine liga.)
Šie žodžiai mane pasiekė. Jis buvo teisus. Kas aš buvau neturintis akies problemų? Buvo per daug arogantiška ginčytis su realybe. Patinka tai ar nepatinka, tačiau mano akies tinklainė buvo randuota ir mano regėjimas išplaukęs, bet Aš - tas “aš”, slypintis už viso to - buvo bepradedąs jausti ramybę. Nesvarbu, ką darė mano akis, nuo to laiko ji nebuvo mano pagrindinis savijautos rodiklis.
Žinių pagilinimui, šis guru laikė mus užrištomis akimis ir užkištomis ausimis 72 valandas - tris dienas ir naktis - sėdint ir medituojant ant pagalvėlių. Kiekvieną dieną, valgymui mums buvo duodamas mažas dubenėlis ryžių ir geriamas vanduo. Jokio miego, jokio kėlimosi, jokio atsigulimo, jokio bendravimo. Ėjimas į tualetą reiškė pakelti ranką ir būti palydėtam tamsoje prie skylės grindyse.
Šios beprotybės tikslas buvo toks - artimai suprasti minčių beprotybę tiesiog stebint jas. Aš sužinojau, kaip mano mintys tyčiojasi iš manęs, pateikdamos pačius blogiausius scenarijus ir melą.
Po tokių eksperimentų kaip šis, mano vidinis regėjimas tapo truputį skaidresnis. Tačiau, kaip bebūtų, mano akis pasiliko nepakitusi; skysčio nutekėjimas ir randai akies tinklainėje niekur nedingo. Daugeliu atvejų, regėjimo problemos yra puiki metafora. Galiausiai aš supratau, kad tai buvo susiję ne tiek su tuo, ką aš mačiau ar ko nemačiau, bet daugiau su tuo, kaip aš į viską žiūrėjau.
Trečiuose savo “regėjimo ieškojimo” metuose aš pagaliau suradau, ko ieškojau. Iki šio laiko aš labai daug meditavau. Depresija praktiškai buvo išnykusi. Aš galėjau praleisti nesuskaičiuojamas valandas tyloje, vien tik kvėpuojant ir būnant su kūno pojūčiais. Tai buvo lengvoji dalis.
Vieną dieną aš laukiau eilėje Satsango - susitikimo su dvasiniu mokytoju. Aš stovėjau eilėje baltame chalate su kitais žmonėmis valandų valandas. Atėjo mano akimirka. Aš tikėjausi, kad mokytojas pripažins mano pasišventimą. Tačiau vietoje to, jis peržvelgė mane kiaurai ir pamatė tai, ko aš negalėjau matyti. “Grįžk namo”, pasakė jis. “Grįžk namo, pas savo mamą ir tėvą”.
Ką? Aš supykau. Mano kūnas drebėjo iš pykčio. Aiškiai, jis mane neteisingai suprato. Man daugiau nereikėjo tėvų. Aš buvau juos peraugęs. Aš jau seniai buvau jų išsižadėjęs ir pakeitęs juos į geresnius tėvus, dieviškuosius tėvus, dvasinius tėvus - į visus mokytojus, guru ir protingus vyrus ir moteris, kurie mane vedė į aukštesnį pabudimo lygį. Suklaidintas aš tikėjau, kad aš jau “išsigydžiau” savo santykius su jais, kai aš trankiau pagalves ir plėšiau savo tėvų nuotraukas į mažus skutelius. Aš nusprendžiau ignoruoti jo patarimą.
Nepaisant to, vis tiek manyje kažkas suvirpėjo. Aš negalėjau lengvai užmiršti, ką jis pasakė. Aš pagaliau pradėjau suprasti, kad kiekviena patirtis yra ne šiaip sau. Viskas, kas mums nutinka, turi vertę, nesvarbu ar mes atpažįstame tai ar ne. Viskas mūsų gyvenime galiausiai veda į kažkur.
Vis tik, aš buvau pasiryžęs laikytis iliuzijos apie save. Būti kvalifikuotam meditatoriui buvo viskas, į ką aš galėjau įsikibti. Taigi, aš siekiau susitikimo su kitu dvasiniu mokytoju - su tokiu, buvau įsitikinęs tuo, kuris dalykus pasakys tiesiai šviesiai. Šis vyras persmelkdavo šimtus žmonių kas dieną su rojaus meile. Neabejotinai, aš maniau, jis įžvelgs manyje gilų dvasinį asmenį. Vėl, aš laukiau visą dieną, kol atėjo mano eilė. Buvau mokytojo priešaky. Ir tai atsitiko. Vėl. Tie patys žodžiai. “Grįžk pas tėvus. Grįžk namo ir susitaikyk su jais.”
Šį kartą aš išgirdau.
Tikri mokytojai žino. Tikriems mokytojams nerūpi, ar tu tiki jų mokymais ar ne. Jie pateikia tiesą ir palieka jus su savimi, kad atrastumėte savo tiesą.
Tikri mokytojai supranta, kad iš kur esame kilę turi įtakos kur link mes judame, ir kas yra neišspręsta praeityje, įtakoja mūsų dabartį. Jie žino, kad mūsų biologiniai tėvai yra svarbūs, nepriklausomai, ar jie gerai mus auklėjo ar ne. Nėra aplinkelio : Šeimos istorija yra mūsų istorija. Patinka jums tai, ar nepatinka, tai gyvena mumyse.
Nepriklausomai nuo to, ką mes žinome apie juos, mūsų tėvai negali išnykti ar būti ištrinti iš mūsų. Jie yra mumyse ir mes esame jų dalimi - net jeigu jų niekada nesutikome. Tėvų atstūmimas mus pačius atitolina nuo savęs ir sukelia daugiau kančios. Šie du mokytojai tai matė. Aš nemačiau. Mano aklumas buvo tiek tiesioginis tiek metaforinis. Dabar aš pradėjau busti ir suvokti, kokią netvarką aš palikau savo namuose.
Daug metų aš grubiai teisiau savo tėvus. Aš maniau esantis daugiau sugebantis, daug jautresnis ir žmogiškesnis nei jie. Aš juos kaltinau už viską, kas buvo blogai mano gyvenime. Dabar aš turėjau sugrįžti pas juos atstatyti tai, ko man trūko - mano pažeidžiamumą. Aš pradėjau suprasti, kad mano gebėjimas priimti meilę iš kitų, buvo susietas su gebėjimu priimti motinos meilę.
Visgi, priimti jos meilę nebus lengva užduotis. Mano ryšys su mama buvo taip giliai nutrūkęs, kad jos apkabinimas man rodės tarsi buvimas meškos spąstuose. Mano kūnas sustingdavo tarsi sukurdamas nepramušamą gaubtą. Ši žaizda įtakojo kiekvieną mano gyvenimo aspektą - ypač mano gebėjimą būti atviram santykiuose.
Mano mama ir aš galėjome nekalbėti mėnesiais. Kai mes kalbėdavome, aš surasdavau - žodžiais arba kūno kalba - neatsakyti į jos šiltus jausmus man. Aš buvau šaltas ir atitolęs. Netgi aš ją kaltinau, kad ji manęs negali išgirsti. Tai buvo emocinė mirtis.
Pasiryžęs atstatyti mūsų suardytus santykius, užsisakiau skrydį atgal namo į Pitsburgą. Aš nemačiau savo mamos keletą mėnesių. Eidamas link jos namų jaučiau, kaip įsitempia krūtinė. Aš nebuvau tikras, ar mūsų santykiai gali būti atstatyti; aš turėjau tiek daug neapdorotų jausmų savyje. Nusiteikiau blogiausiam scenarijui: Kai ji apkabins mane, norėdamas suminkštėti aš pavirsiu į plieną.
Beveik taip ir atsitiko. Apkabintas glėbyje aš vos galėjau ištverti, aš vos kvėpavau. Tačiau aš prašiau jos laikyti mane ir nepaleisti. Aš norėjau iš vidaus sužinoti savo kūno pasipriešinimą, kur jis sustingdavo, kokie pojūčiai iškils ir kaip aš vėl užsidarysiu. Tai nebuvo nauja informacija. Aš mačiau šį elgesio modelį atsispindintį mano santykiuose anksčiau. Tik šį kartą aš nesitraukiau. Mano planas buvo, išgydyti šią žaizdą iš esmės.
Kuo ilgiau ji mane laikė, tuo labiau maniau, kad aš sprogsiu. Buvo fiziškai skausminga. Skausmas virsdavo sustingimu, o sustingimas skausmu. Tada, po daug minučių, kažkas pasidavė. Mano krūtinė ir pilvas pradėjo drebėti. Mano šaltumas pradėjo tirpti ir ateinančiomis savaitėmis aš dariausi minkšteniu.
Per mūsų pokalbius ji pasidalino vienu prisiminimu - įvykiu, kuris atsitiko būnant man mažam. Mano mama buvo paguldyta į ligoninę trims savaitėms, tulžies pūslės operacijai. Su šia mintimi aš pradėjau dėlioti, kas tuomet vyko mano viduje. Maždaug apie dvejerius metus - kai aš ir mano mama buvome atskirti - pasąmoninis sukietijimas įsišaknijo manyje. Kai ji grįžo namo iš ligoninės aš jau nebepasitikėjau jos globa. Aš nustojau būti jai pažeidžiamas. Vietoje to, aš ją atstūmiau ir tai dariau visus 30 metų.
Kitas ankstyvas įvykis taip pat prisidėjo prie tos baimės, kuri sugriaus mano gyvenimą. Mama man papasakojo, kad ji patyrė sudėtingą gimdymą su manimi, kurio metu daktaras naudojo žnyples. To pasekoje, aš gimiau su gausiomis mėlynėmis ir dalinai suardyta kaukole, kaip neretai būna gimdant su medicininėmis žnyplėmis. Mano mama su gailesčiu prisiminė, kad mano išvaizda sukėlė jai sunkumų apkabinti mane, mažą kūdikį. Šis jos prisiminimas padėjo paaiškinti tą sugedimo jausmą, kurį aš nuolat jaučiau. Ypatingai, traumuojantys gimimo prisiminimai iškildavo manyje, kai tik aš norėdavau “pagimdyti” naują projektą ar pristatyti naują darbą viešai. Vien tik šis supratimas man suteikė ramybę. Jis taip pat, netikėtu būdu, mus suartino.
Kol atstatinėjau ryšį su mama, aš taip pat pradėjau atkurti santykius su tėvu. Gyvendamas vienas, mažame apleistame bute - tokiame pačiame, kai mano tėvai išsiskyrė, man būnant 13-os metų - mano tėvas, buvęs jūrų seržantas ir konstruktorius, niekadas nesuko galvos atnaujinti savo gyvenamąją erdvę. Seni įrankiai, varžtai, vinys, izoliacinės juostos ir lipni juosta mėtėsi kambariuose ir koridoriuose - taip buvo visada. Stovėdami surūdijusio metalo ir plieno jūroje, aš pasakiau jam, kaip aš jo pasiilgau. Mano žodžiai atrodė išgaruoja tuščioje erdvėje. Jis nežinojo, ką su jais daryti.
Aš visada troškau artimų santykių su savo tėvu, nors nei jis nei aš nežinojome kaip tai padaryti. Šį kartą, kaip bebūtų, mes tęsėme pokalbį. Aš pasakiau jam, kad aš jį myliu ir kad jis buvo geras tėvas.
Aš pasidalinau kai kuriais prisiminimais apie jį ir save mažą. Aš galėjau jausti, kaip jis klausė, ką aš jam kalbu, nors jis ir gūžėsi pečiais ir bandė keisti temą. Kalbėti ir dalintis prisiminimais užtruko daug savaičių. Kartą mums pietaujant, jis pažiūrėjo tiesiai man į akis ir pasakė, “Aš nemaniau, kad tu mane kada nors mylėjai.” Aš vos galėjau kvėpuoti. Buvo aišku, kad didelis skausmas kaupėsi mumyse abiejuose.
Tą akimirką, kažkas atsidarė. Tai buvo mūsų širdys. Kartais, širdis turi sulūžti tam, kad atsivertų. Galiausiai, mes pradėjome išreikšti vienas kitam meilę. Dabar aš galėjau matyti dvasinių mokytojų žodžių poveikį, kai aš turėjau grįžti namo ir atstatyti santykius su tėvais.
Pirmą kartą savo gyvenime, kiek tik prisimenu, aš galėjau leisti sau priimti savo tėvų meilę ir globą - ne taip kaip aš tikėjausi, bet taip, kaip jie ją suteikia. Kažkas atsivėrė manyje. Nesvarbu, ar jie galėjo ar negalėjo suteikti meilę. Svarbu buvo tik tai, ar aš galėjau priimti tai, ką jie davė. Jie buvo tokie patys tėvai kaip visada. Skirtumas buvo manyje. Aš buvau juo įsimylėjęs iš naujo, lygiai taip, kaip jaučiau būdamas mažas kūdikis, kol mano ryšys su mama buvo suardytas.
Mano ankstyvas atsiskyrimas nuo motinos, kartu su panašiomis paveldėtomis šeimos traumomis - ypač, pats faktas, kad mano trys seneliai prarado savo motinas ankstyvame amžiuje, o ketvirtas prarado tėvą kūdikystėje - padėjo sudaryti mano baimės užslėptą kalbą. Žodžiai vienišas, bejėgis ir žlugęs ir juos lydintys jausmai, pagaliau pradėjo netekti savo galios, kurie vedė mane klystkeliais. Man buvo suteiktas naujas gyvenimas ir mano atnaujinti santykiai su tėvais buvo vis to didžioji dalis.
Per kelis mėnesius aš atstačiau glaudų ryšį su savo mama. Jos meilė, kuri kadaise buvo svetima ir įkalintanti, dabar buvo raminanti ir atstatanti. Man pasisekė nes turėjau 16 metų artimo bendravimo su savo tėčiu, kai jis iškeliavo. Būdamas demencijoje, kuri dominavo paskutinius keturis jo gyvenimo metus, mano tėvas išmokė mane turbūt pačias giliausias pamokas apie pažeidžiamumą ir meilę, kokias man teko gyvenime išmokti. Mūsų susitikimuose virš visų minčių dvelkė vien tik giliausia meilė.
Savo kelionių metu aš turėjau didžių mokytojų. Žvelgdamas atgal, kaip bebūtų, tai buvo mano akis - mano įsitempusi, terorą sukelianti akis- dėl kurios aš apkeliavau pusę pasaulio, grįžau atgal pas tėvus, brendant per šeimos traumų purvą, ir galiausiai grįžau į savo širdį. Mano akis buvo geriausia mokytoja iš visų.
Šioje savo patyrimų kelionėje aš nustojau galvoti apie savo akį ir jaudintis ar ji sveiks ar blogės. Aš daugiau nesitikėjau matyti aiškiai vėl. Kažkokiu būdu tai tapo nesvarbu. Neilgai trukus mano regėjimas sugrįžo. Aš to visai nesitikėjau. Man netgi to visiškai nereikėjo. Aš išmokau gyventi nepriklausomai nuo savo akies.
Šiandien mano regėjimas yra 20/20, nors mano oftalmologas prisiekia, kad su tokiais akies tinklainės randais aš neturėčiau matyti. Jis purto galvą ir kelia sąlygas, kad šviesos signalai kažkokiu būdu atsimuša rikošetu ir apeina fovea - centrinę tinklainės dalį. Kaip ir daugelis kitų išgijimų ir transformacijų, kas atrodė nelaimė, iš tikrųjų buvo užmaskuota malonė. Ironiška, tačiau po tolimų pasaulio kampų šlifavimo, ieškant atsakymų, supratau, kad galingiausi išgijimo ištekliai jau buvo manyje, tik laukė, kad būtų atrasti.
Galiausiai, gydymas yra vidinis darbas. Visa laimė, kad mano mokytojai sugrąžino mane atgal pas tėvus ir atgal į save patį. Šioje kelionėje aš atskleidžiau savo šeimos istorijas, kurios galiausiai man sugrąžino ramybę. Iš dėkingumo ir naujai atrasto laisvės jausmo, mano misija tapo padėti kitiems žmonėms atrasti šią laisvę patiems.
Būtent per kalbą aš patekau į psichologijos pasaulį. Būdamas tiek studentu, tiek gytytoju, manęs nedomino testai, teorijos ir elgesio modeliai. Vietoje to, aš girdėjau kalbą. Aš išvysčiau klausymo techniką ir išmokau išgirsti tai, kas slypi už žmonių nusiskundimų, kas slypi už jų senų istorijų. Aš išmokau padėti jiems identifikuoti specifinius žodžius, kurie veda į jų skausmo ištakas. Ir nor kai kurių teorinių kalbos žodžių trūksta, nes jie yra pamiršti, tačiau aš vėl ir vėl įsitikinu, kad ši kalba niekada nėra pamesta. Ji klajoja pasąmoninėse sferose laukdama, kol bus atrasta iš naujo.
Neatsitiktinai kalba man tapo galinga gydymo priemone. Kiek tik atsimenu, kalba buvo mano mokytoja, organizavimo ir pasaulio supratimo kelias. Mano paties gydymo procese, atpažįstant žodžius vienišas, bejėgis ir palūžęs buvo esminiai.
Mark Wolynn
Daugeliu atvejų, traumų gydymas yra artimas poezijos kūrybai. Abu reikalauja teisingo laiko, teisingų žodžių ir teisingo vaizdinio. Kai šie elementai dera tarpusavyje, įvyksta kažkas reikšmingo ir tai galime pajusti kūne. Tam, kad pasveikti, mūsų žingsniai turi būti suderinti. Jeigu mes per greitai sukuriame vaizdinį, jis gali neįleisti šaknų. Jeigu žodžiai ateina per anksti, mes galime būti nepasiruošę jų priimti. Jeigu žodžiai nėra tikslūs, mes galime jų neišgirsti arba visiškai nerezonuoti su jais.
Per savo kaip mokytojo praktiko kursus, aš sujungiau įžvalgas ir metodus, įgytus iš mano paveldėtų šeimos traumų mokymų su lemiamomis kalbos vaidmens žiniomis. Aš tai vadinu šerdies kalbos metodu. Naudojant specifinius klausimus, padedu žmonėmis atrasti fizinių ir emocinių simptomų priežastį, kuri laiko tuos simptomus kūne. Atskleidžiant teisingą kalbą, atskleidžiama ne tik pati trauma, tačiau taip pat ji atskleidžia reikiamus gydymui metodus ir vaizdinius. Taikant šį metodą aš esu liudininkas staigaus žmonių pasveikimo iš gilių depresijos, nerimo ir tuštumos jausmų.
Šios kelionės pagrindinis vežimas yra kalba, mūsų pergyvenimų ir baimių palaidota kalba. Tikėtina, kad ši kalba gyveno mumyse visą gyvenimą. Ji galbūt kilo iš mūsų tėvų arba netgi mūsų prosenelių. Mūsų šerdies kalba primygtinai reikalauja būti išgirsta. Sekdami, kur ji veda ir girdėdami jos istoriją, ji turi galią atšaukti mūsų giliausias baimes.
Pakeliui tikėtina sutiksime šeimos narius, tiek žinomus tiek nežinomus. Kai kurie iš jų mirę metų metus. Kai kurie galbūt nesusiję, bet jų kančios arba žiaurumas galėjo pakeisti šeimos likimo kryptį. Mes netgi galime atskleisti vieną ar dvi paslaptis, paslėptas seniai užmirštose istorijose. Nežiūrint į tai, kur nuves mūsų tyrinėjimas, mano patyrimu mes atvyksime į naują vietą savo gyvenime, su didesniu laisvės jausmu savo kūnuose ir gebėjimu būti taikoje su savimi.
Išversta iš Mark'o Wolynn'o knygos "Tai Neprasidėjo Nuo Tavęs", knygos leidimo metai 2016,
Markas Wolynnas auditorijoje pasakoja savo neįtikėtiną pasveikimo istoriją
Knyga "Tai Neprasidėjo Nuo Tavęs",
Markas Wolynnas